Ištraukos iš straipsnių:

„Dėl estetinio įtaigumo ir pažinimo gilumo, Jurgitos Gerlikaitės grafikos darbai yra nepaprastai jaudinantys ir svarbūs.“
– Tom Jørgensen, meno istorikas, dailėtyrininkas ir rašytojas, Danija

 

„Kalbant apie menininkės šaknis, reikia pasakyti, kad Jurgita Gerlikaitė anksčiau studijavo Japonijos dzenbudizmo meną. Net jeigu perdedant išorinių įtakų reikšmę originali menininkės kūryba galėtų būti klaidingai suprasta, neabejotinai atpažįstu ryšį tarp dzenbudizmo filosofijos ir jos darbų. Pavyzdžiui, žiūrėdami į akis, pavaizduotas jos simboliškai pavadintame darbe „Materija, energija, erdvė, laikas“ (2006), matome, kad veido išraiška turi daug panašumų į vaizduojamą No teatro kaukėje. Darbe naudojami tik juodi ir balti tonai, būdingi dzenbudizmo tapybai. Veidas akivaizdžiai medituoja, siekdamas subjektyvumo nebuvimo ir egzistencinės nebūties. Tai gyvenimo tyrimas vaizdais.
Šiuo metu, kai sąmonė išstumia ego arba savąjį aš, žmonija gali pasiekti harmoniją su išoriniu pasauliu, kuris ima kontroliuoti subjektyvią vidinę žmonių erdvę. Čia ego tiesiog vaizduojamas kaip reliatyvus reiškinys, suskaidytas subjektyvumo. Todėl istorijos apie paslaptingus nuotykius yra ne romantinės istorijos su laiminga pabaiga, o nesibaigiantis persikūnijimas.
Fantastinį didžiojo Lietuvos dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pasaulį mes taip pat lengvai įsivaizduojame tirdami vidinį pasaulį antisubjektyvumo prasme. Akivaizdu, kad Čiurlionio tapyba turėjo įtakos Jurgitos Gerlikaitės spalvų gamai. Tapydamas „kosminę fantaziją“, Čiurlionis ignoravo šiuolaikinę perspektyvą ir naudojo plokščią mandalos formos kompoziciją. Jurgita Gerlikaitė savo technika panašiai ignoruoja šiuolaikinę perspektyvą ir išreiškia pagarbą senelės liaudies menininkės Petronėlės Gerlikienės kūrybai. Vis dėlto turime atsiminti, kad dėl tokios antimodernios aplinkos Jurgita Gerlikaitė tapo itin modernia menininke.
– Rio Kojima, Istorijos profesorius, Chubu universitetas, Aichi, Japonija

 

„J. Gerlikaitės, studijavusios Vilniaus dailės akademijoje meno istoriją ir teoriją, o paskui susidomėjusios grafikos studijomis, kūriniai atlikti labai retai Lietuvoje naudojamomis netoksiško estampo technikomis. Danijoje studijavusi šias technikas – fotopolimero plėvelę, ofortą ir kitas, autorė demonstruoja grafikos lakštus, kuriuose garsių praeities meistrų kūrinių parafrazėms ir replikoms sukuriamas grafiškų elementų fonas. Dėmės, linijos, koncentriniai apskritimai derinami su paslaptinga, vylinga Lucaso Cranacho kadaise tapytos Juditos šypsena. Leonardo da Vinci ir kitų iš praeities atėjusių paveikslų veikėjai perkeliami į ofortus, sudabartinami, išlaikant atpažinimo galimybę. Autorė tarsi rodo savo pagarbą ir palankumą garsiems meno istorijos vardams, kukliai nuo savęs pridėdama naują aplinką naujam jų gyvenimui. Tačiau taip sukuriami nauji lyriški ir subtilūs kūriniai, kuriuose praeities šešėlis tik suteikia papildomą gilumą. “
– Jurgita Ludavičienė, dailės kritikė, Lietuva

 

„Rafinuoti darbų estetikos elementai nuveda, tiksliau sakant nuvilioja, mus į pasaulį, kuriame už pasakų paviršiaus slypi pagrindiniai žmogiški potyriai, geri ir blogi. Be to, menininkė pasirenka temas, tokias kaip nuodėmė, blogis, šviesa, tamsa, nuosmukis ir prisikėlimas, o mes esame verčiami pamąstyti apie tai ne tik estetiniu, bet ir egzistenciniu požiūriu.“
– Tom Jørgensen, meno istorikas, dailėtyrininkas ir rašytojas, Danija

 

„Perregimi ir nekonkretūs atspaudai leidžia įžiūrėti ir atpažįstamas motyvo užuominas: žmogaus figūra, judanti ar sustingusi, veidas, primenantis čiurlionišką ar renesansinį, grafiškas asketiškas lapo gyslelių piešinys. Debesys, šakos, žolė ar apšviestas langas. Tačiau visi motyvai, kuriuos galima įžiūrėti ir atpažinti, užklojami subtiliomis tekstūromis, suskirstančiomis, dalijančiomis vientisą vaizdą į daugybę fragmentėlių – kiekvienas iš jų nusipelno atskiros meditacijos. Neatsitiktinai autorei svarbi meditacijos erdvė: susikaupimas, minčių išgryninimas, vidinė ramybė – prielaidos, reikalingos J. Gerlikaitės darbams žiūrėti ir patirti. Nesakau – suprasti, nes tai nelabai įmanoma ir nereikalinga. Jausmų ir minčių rekonstrukcijos, kurias ant drobės skaitmeniniu būdu perkelia menininkė, skirtos nuotaikai sukurti, ne informacijai perteikti. Metafizinei plotmei suformuoti, o ne istorijoms pasakoti. Konkretusis ir abstraktusis lygmenys užkloja vienas kitą, kartais švelniai susipina draugėn, kartais trumpam išsiskiria tam, kad atliktų nelabai įmanomą misiją – rekonstruotų metafizinę plotmę.“
– Jurgita Ludavičienė, dailės kritikė, Lietuva